Priežastys, dėl kurių kabeliai buvo tikrinami netiksliai matuojant izoliacijos varžą:
Pirma, aplinkos temperatūros ir drėgmės įtaka: bendrųjų medžiagų izoliacijos varžos vertė mažėja didėjant aplinkos temperatūrai ir drėgmei. Santykinai kalbant, paviršiaus atsparumas (greitis) yra jautresnis aplinkos drėgmei, o atsparumas (greitis) – temperatūrai. Didėjant drėgmei, padidėja paviršiaus nuotėkis ir didėja laidininko laidumo srovė. Kylant temperatūrai didėja nešiklių judėjimo greitis, atitinkamai padidės ir dielektrinės medžiagos sugerties srovė bei laidumo srovė. Remiantis atitinkamomis duomenų ataskaitomis, bendrojo dielektriko varžos vertė esant 70 laipsnių yra tik 10 procentų nuo 20 laipsnių. Todėl, matuojant izoliacijos varžą, būtina nurodyti temperatūrą ir drėgmę, kuriai esant mėginys ir aplinka pasiekia pusiausvyrą.
Antra, bandymo laiko įtaka: kai tam tikra nuolatinės srovės įtampa naudojama bandomoje medžiagoje slėgti, srovė ant bandomosios medžiagos nepasiekia stabilios vertės akimirksniu, bet turi skilimo procesą. Tuo pačiu metu, kai daromas slėgis, teka didelė įkrovimo srovė, po to ilgą laiką lėtai mažėjanti absorbcinė srovė ir galiausiai pasiekiama gana stabili laidumo srovė. Kuo didesnė išmatuojama varžos vertė, tuo ilgiau užtrunka pasiekti pusiausvyrą. Todėl norint teisingai nuskaityti išmatuotą varžos vertę matavimo metu, vertė turi būti nuskaityta po stabilizavimo.
Trečia, pats kabelis: kai kabelis yra šildomas ir drėgnas, izoliacinė medžiaga sensta. Sumažėja jo izoliacijos varža.
Ketvirta, netinkamas izoliacijos varžos matavimo prietaiso naudojimas.